Psichoterapija gyvenimu (iš A. E. Alekseiciko knygos)

Kad vienareikšmiškai atsakyti i Jūsų klausimo mažai informacijos, kokia valanda keletes, kada pietaujate ir t.t. Tačiau noras miegoti, gali  atsirasti kaip organizmo atsakas i stresą.  Nors Jus minėjote, kad streso darbe neturite,  tačiau jaučiate nervinė įtampa prieš išvažiojant. Patyrinėkite save, jeigu važiojate ne i darbą, ar tada jaučiate įtampa? Gal važiavimas automobilių kelia įtampa, ar Jums aplamai sunku  išeitu iš namu. Tik namuose jaučiatės save ramiai.  Bet kokiu atveju, tai gali būti susiję su saugumu jausmu. Prisiminkite gal vaikystėje, mokyklos bei studijų  laikais turėjote sudėtinga situacija ir namai, tai buvo ta vieta kur galėjote būti rami. Keičiasi gyvenimo situacija, o reakcija išlieka sena. Visos patirtos traumos, lieka žmogaus pasąmonėj ir įtakoja ji. Rekomenduočiau padaryti pratimą, parašyti kaip Jus jautėtės tada, kokius patiriate jausmus, rašykite iki tol, kol nepajausite širdija ramybė, palengvėjimą. Galite naudoti spalvas ir per spalvas perduoti savo jausmus. O jeigu  te prisiminimai labai skaudus, kreipkitės psichologo pagalbos. Pagarbiai, Viktorija Gončarova 

Labas, Migle,

Gyvenime ateina laikas, kada vaikai užauga ir palieka namus. Ir rūpintis vaikais nebereikia, o savimi – neturime patirties. Pagalvokite, kad atėjo laikas pagaliau rūpintis savimi, užduokite sau klausimą: „Ko aš noriu, kas man suteikia džiaugsmo, apie ką svajojau, bet neturėjau laiko išmokti”. Gal Jus norėjote išmokti plaukti ir perplaukti baseiną, ar dainuoti, piešti. Atsirado galimybė leisti sau lankyti įvairius užsiėmimus, tobulinti bei atskleisti vidinius talentus, kuriuos davė Jums Dievas. Rašyti eiles ar eiti į spektaklius bei premjeras. Nelaukite, kad noras tai daryti atsiras savaime, ieškokite, dėkite pastangas. Iškelkite tikslą iki naujųjų metų atrasti mielą širdžiai užsiėmimą, o po metų pasiekti tam tikrą rezultatą. Pradėkite rūpintis savo vidiniu vaiku taip pat, kaip rūpinotės savo tikrais vaikais. Pradėkite mylėti save, linkių sėkmės savęs pažinimo kelionėje. Viktorija.

Labas, Paulina. Šaunuole, kad sportuoji ir prižiūri save. Tuo pačiu ieškai galimybių jaustis gerai ir pasitikėti savimi. Jausmas, kuris yra tavyje – tai nepasitikėjimas savimi ir vidinė įtampa. Turbūt dažnai būni savimi nepatenkinta, per griežtai save vertini ir per daug iš savęs reikalauji. Ir tau būną sunku pasidžiaugti savimi, savo pasiekimais, vis atrodo, kad nepakankamai gerai... Tai perdėtas perfekcionizmo jausmas. Tam, kad galėtum jaustis gerai ir džiaugtis savimi bei gyvenimu, rekomenduočiau dažniau save girti ir leisti sau malonumus. Pvz., iš ryto nusiteikti dienai ir pajausti, kad ESI pripildyta džiaugsmo, meile ir pasitikėjimu. Dienos metu stebėti savo būklę ir, jeigu pajausi įtampą bei blogą nuotaiką, sakyti sau: “Aš leidžiu sau pailsėti”, ir  padaryk sau kažką malonaus, kas galėtų atstatyti nuotaiką. Pvz., atsigerti arbatos, paklausyti muzikos, pagulėti ant sofos ir t.t. Už pasiekimus girk save, dalinkis džiaugsmu su aplinkiniais ir padėkok už gėrį, kuris ateina pas tave. Pvz., mama padarė skanią vakarienę, padėkok mamai, draugei už supratimą bei palaikymą t.t. Tai padės tau pajausti, kad gyvenimas yra gražus ir džiaugtis savimi. Tada tavo įkyrios mintys apie svorį nekankins tave ir būsi nuo jų atsilaisvinus.

Violeta, situacija sudėtinga tuo, kad tarp Jūsų ir sūnaus – bendravimo “siena”, kuri susiformavo ne per vieną dieną. Sūnus nepasitiki Jumis, nesijaučia saugus dalindamas savo problemomis. Kodėl tai atsirado, tam yra daug priežasčių. Viena jų – gal norėdami, kad sūnus būtų tobulas, dažnai kritikuodavote jį, nepalaikydavote jo ketinimų, būdavote per reikli. Šiuo metu ir Jūs, ir sūnus išgyvenate atstūmimą. Pradėti atkurti santykius su sūnumi rekomenduočiau keičiant nuomonę apie jį. Atleiskite jam už tai, kad jis nėra toks, kokį tikitės jį matyti. Paprašykite atleidimo, kad Jūs nesate tokia, kokią jis norėtų Jus matyti. Tai galite daryti mintimis, ir kai pajausite, kad nejaučiate skriaudos, pasikalbėkite atvirai apie  santykius. Tačiau nesikalbėjimas, tėvų ignoravimas, bukumas  gali būti susijęs ir su psichiniu sutrikimu.

Taip būna dėl to, kad žmogus daro ne tai, ką jaučia ir nori, o tai, ko reikalauja aplinka, kad jis pasiduoda tėvų, visuomenės  įtakai. Tokio žmogaus  saviraiška – tai darymas to, ką jis privalo, ką reikia, o ne tai, kas yra viduje. Jis nesuvokia savo individualybės ir nemoka jos išreikšti. Toks žmogus išoriškai atrodo daug ko pasiekęs, baigęs mokslus, turi gerai mokamą darbą, bet yra nelaimingas. Sulaukus  35-37 metų dažniausiai prasideda  asmeninio augimo krizė ir trunka iki 42 metų. Per tą laiką nepasitenkinimas gyvenimu gali padidėti.  Vidinis tokio žmogaus konfliktas  gali pasireikšti per skyrybas, darbo keitimą, nuotaikų kaitą ir pan.

Labas, kaip suprantu tu patiri patyčias mokykloj dėl  savo išvaizdos (plauku spalvos),  patyčios mokykloje tai didelė problema ir natūralu, kad tu  jautiesi pasimetusi ir tave tai skaudina. Jeigu tu perdažysi plaukus kaip nori tavo klasiokai tai nebūtinai sustabdys patyčias, suprantu  kad nekreipti dėmėsi pakankamai sudėtinga. Svarbu tau išmokti apginti savo nuomonę ir sustiprinti pasitikėjimą savimi, kuris padės tau stabiliau jaustis ir būti laisvai nuo aplinkinių vertinimo.

Rekomenduočiau tau pratimą, kuris padėtų tau atstatyti pasitikėjimą savimi. Kiekvieną rytą atsibundant kelis kartu pakartoti šią frazę:  "Aš verta meilės tokia kokia Aš esu, Aš pasitikiu savimi  ir priimu save, ramiai ir užtikrintai reaguoju į  kritiką, Aš verta paties geriausio'' kartojimas ne mažiau 40 d., o po to pagal poreikį.

Gyventi kartu – visai kas kita. Meilę ir intymius santykius galima palyginti su smagračiu. Praėjus laikui jo apsukos neišvengiamai lėtėja. Bet santykiai "iš šono" – tai nauji pojūčiai, įkvepiantys šviežios gyvybės. Deja, neilgam. Vienas dalykas yra keletą metų retsykiais susitikinėti, ir visai kas kita – gyventi kartu. Vos viskas pradeda tekėti ramia vaga, smagračio apsukos ima lėtėti.
Ar bus gera gyventi su nauja moterimi, pasakyti neįmanoma. Bet drįstu spėti, jog ne visada stengėtės įsiklausyti į ją, nes abejojate, kokie santykiai bus pradėjus gyventi po vienu stogu.
Sunku gali būti ir būsimai partnerei. Jeigu vyras jau paliko vieną moterį, tikėtina, kad jis tą patį padarys antrą arba trečią kartą. Vis dėlto moters pasąmonėje į tokį vyrą nežiūrima kaip į stabilų, patikimą ir sąžiningą partnerį.
Siūlyčiau atidžiau pažiūrėti į svarbesnes vertybes – jas sunku surinkti, bet lengva išbarstyti. O dėl santykių korekcijos šeimoje su žmona derėtų pasikonsultuoti pas psichologą akis į akį.

Užduotis – nuvyti monotoniją. Susipažinti su gyvenimo vyru galima bet kur ir bet kada. Net ir parduotuvėje stovint eilėje. Bet pirmiausia reikia atsikratyti monotonijos. Kaip tai padaryti? Ryte tik prabudusi nuteikite save, jog laukia gera diena. Pasirąžykite ir raskite dvi tris minutes fiziniams pratimams.
Pabandykite pasijusti taip, tarytum mylimąjį jau turite. Svarbu sukelti būtent vidinį pojūtį. Įsivaizduokite, suvaidinkite visus savo pojūčius ir jausmus, kurie gimtų sieloje sutikus savo žmogų. Kuo stipresni jausmai, tuo labiau jūs būsite pasiruošusi pažinčiai, kitais žodžiais, tiesiog spinduliuosite mintį, jog esate patraukli moteris, ir trauksite žmones.
Kuo geriau jaučiatės, kai galvojate apie asmeninį gyvenimą, tuo esate arčiau savo tikslo. Ir priešingai – jei asmeninis gyvenimas jūsų netenkina, nuo tikslo tolstate. Svarbiausias dalykas: jūsų gyvenimas turi būti įdomus, nepaisant to, yra šalia mylimas vyras ar ne.

Laba diena Kotryna, situacija sudėtinga tom, kad tai yra artimas Jums žmogus ir nenorėdama jį įskaudinti, kenčiate pati. Tačiau turėtumėte atvirai pasikalbėti su ta mergina, kaip jai atrodo jos bendravimas bei emocinis reagavimas į dirgiklius. Jeigu mergina pripažins problemą, tada galite rekomenduoti kreiptis pas specialistą. Yra daug specialistų psichologų, kurie konsultuoja skypu. Pavyzdžiui, šio metu, turiu pakankamai daug klientu, su kuriais dirbu skypu. Vyksta web seminarai apie stresą, psichologinę sveikatą. Būtų gerai, jeigu turėtumėte kelėtą variantų, kad pasiūlyti.

Jeigu mergina viską neigs ir kaltins Jumis, tada rekomenduočiau mažinti bendravimą su ja, konkrečiai įvardinti bendravimo ribas. Pavyzdžiui, “Aš nebendrausiu su tavimi, jeigu tu kalbėsi pakeltu tonu ir panašiai.” Pati viduje atleiskite tai merginai, kad nejausti  skriaudos. Padės atleisti žodžiai: “ Aš atleidžiu tau už tai, kad neesi tokia, kokią norėčiau tavę matyti ir priimu tave tokia kokia esi”. Tai padės Jums išlikti stabiliai ir vystyti gebėjimą priimti kitus žmones.

Jėigų merginos būsena ir toliau prastės, ji dažnai gulės lovoje, vengs tvarkytis, vėlos į darbą, tai gali buti depresijos simptomai, ir tada verta informuoti tėvus.

Objektyvi realybė tokia, kad jis vienaip ar kitaip gyvenime bus susietas dar su viena moterimi. Bet reikia prisiminti, kad vaiko gimimas bet kuriuo atveju – laimė, tai pagrindu pagrindas. Vyras pateko į archisunkią situaciją. Bet nereikia jam padėti, pavyzdžiui, bandyti būti jam drauge. Jis turi pats spręsti savo klausimus.

Čia svarbus momentas: jūsų būsena, kaip pragare. Tipinė meilės trikampių situacija. Santykiai dingsta, jeigu svarbiu tampa tik vienas klausimas: atleisiu – neatleisiu. Vietoje santykiu su gyvu žmogumi – pasirinkimo problema. Jūsų tikslas – rasti kitą savo gyvenimo reikšmę, be atsakymo ieškojimo į šį klausimą, į jį atsakyti neįmanoma. Prisiminkite save. Ką jus galite duoti šiam žmogui, ką jis jums? Ar norite padėti tašką santykiuose? Ir ar yra santykiai? Ar norite kažką nuveikti kartu? Jeigu svarbiausia – priklausomybė „mano – ne mano“ – tai aklavietė.

Galima pasakyti apie vidurio gyvenimo krizę. Bet jus tik ir laukiate pasiteisinimo. Apskritai bloga santuoka laikosi ant kaltės jausmo. Tik iki tam tikro laiko. Ir dabar jums norisi atomazgos. Bet jus suaugęs, jums ir priimti galutinį sprendimą. Nei amžius, nei identiškumo krizė negali būti pasiteisinimu.

Ir nereikia save paversti kankiniu ir auka. Gal jus tiesiog patraukė ant jaunų? Bet kažkas nesigauna, o laikas bėga. Apmaudu, taip?

Jeigu jus matote, kad žmogus turi problemų ir jus galite jam padėti, tai, žinoma, galima pamėginti tai padaryti. T.y. pasiūlyti knygą ar kažką dar, net jei žmogus neprašo pagalbos, galima. Bet nelaukite, kad jis jus išgirs ir padėkos už pagalbą, ar net pasinaudos ja. Jis neprašo pagalbos, reiškia, pasikliauja savo jėgomis arba netiki, kad jam kažkas gali padėti. Todėl, greičiausiai, jis pradės su jumis ginčytis ir spyriotis, ginant savo įsitikinimus, kurie jau sudarė jam problemų gyvenime. Taigi, bandyti padėti galima, bet nereikia tikėtis, kad žmogus privalo pasinaudoti jūsų rekomendacijomis arba kažkas turi padėkoti jums už tai. Siūlant kažką žmogui, jus turite palikti jam teisę rinktis – pasinaudoti jūsų pagalba ar ne. Ir jokiu būdu nepergyventi, jeigu jo pasirinkimas bus ne geriausias ir jeigu jis bus užsispyręs dėl savo klaidų. Reiškia, kad jis dar nepribrendo gauti pagalbą ir jam reikia pereiti savo „ugdymo procesus“. Tai jo pasirinkimas ir jis turi į tai teisę.

Sveiki,

Kiek Jūsų vaikeliu metu, ar iki narkozės jis buvo ramesnis? Iš Jūsų aprašymo, matosi, kad vaikelis yra emocionalus, jautriai reaguoja i aplinkybes. Be abejo reikia riboti televizorių, aktyvus žaidimus, viska, kas gali didinti įtampa. Mokinti atsipalaiduoti, kvėpavimo dėka, piešimo, vandens procedūros. Siunčiu jogos asana, kuri stabilizuoja bei stiprina psichika. Viena karta i diena pastovėti ant vienos kojos ir ant kitos, pavyzdį skaičiuojant iki 10. Po mėnesio Jūsų vaikelis taps žymiai stabilesnis. Lavinti dėmėsi per tam tikrus pratimus, kad ateityje mokykloje būtų lengviau mokytis.

Laba diena,

Jūsų sūnus išgyvena pirma savo gyvenime krize, kuri būna 3 metu vaikams. Jis nori visur dalyvauti, sąmoningai ar nesąmoningai banda pritraukti sau dėmiesi. Šio metu tėvams reikia būti ramiems ir nepasiduoti i vaiko manipuliacijas. Tuo pačiu, kad jo nuotaika ir nuomone keičiasi labai greitai. Šio metu vaikui labai svarbiuos taisykles, ką galime o ką ne. Per taisykles, jis mokinuosi save valdyti. Empatija kitam, dalinimas žaisliomis, užuojauta - visiems tiems dalykams reikia vaiką mokinti, per pasakas, multfylmus ir t.t.

Kuo stabilesne ir ramesni būna tėvai, tuo greičiau vaikas išgyvena ta pirma savo krizė. Prižiūrėkite ne tik vaikus, bet raskite laiko ir sau atstatymui. Laimingi tėvai – laimingi vaikai..

Sėkmes

Taip būna dėl to, kad žmogus daro ne tai, ką jaučia ir nori, o tai, ko reikalauja aplinka, kad jis pasiduoda tėvų, visuomenės  įtakai. Tokio žmogaus  saviraiška – tai darymas to, ką jis privalo, ką reikia, o ne tai, kas yra viduje. Jis nesuvokia savo individualybės ir nemoka jos išreikšti. Toks žmogus išoriškai atrodo daug ko pasiekęs, baigęs mokslus, turi gerai mokamą darbą, bet yra nelaimingas. Sulaukus  35-37 metų dažniausiai prasideda  asmeninio augimo krizė ir trunka iki 42 metų. Per tą laiką nepasitenkinimas gyvenimu gali padidėti.  Vidinis tokio žmogaus konfliktas  gali pasireikšti per skyrybas, darbo keitimą, nuotaikų kaitą ir pan.